Išprotėjusi arbatėlė ir kitos istorijos

Chebra Sėdi ir laukia, grįžtančio ir ateinančio(s)…

this place needs me here to start
this place is the beat of my heart

(R.E.M. ‚Oh My Heart‘)

Sulig kiekvienu pavasariu <…> prasideda ryškiai ir naujai. Kad ir rūkas, bet toks pavasarinis, su dulkėtais nedrąsiais saulės spinduliais.

Dažniausiai pavasariais tikiuosi, kad viskas keisis gaiviai ir naujai. Ir dažniausiai gyvenime priimdami svarbius sprendimus žmonės to tikisi. Dabar aš tikiuosi, kad niekas ir toliau nepasikeis. Neskaitant kelių gyvenimiškų buitinių smulkmenų, gėris yra „iš esmės”, kaip sako Draugas.

Pavasarį norisi tiesiog lengvai <…>, net jei kartais ir be turinio.

Pastaruoju metu norisi vis daugiau harmonijos. Elementarios tvarkos ir grožio namuose ir visur aplinkui.  Švaros ir sterilumo tam tikra prasme. Jokio chaoso. Nuovargio ir poilsio harmonijos kūnui. Įvykių ir bendravimo harmonijos. Ką turbūt sunkiausia pasiekti. Nes norisi tik gerų koncentruotų įvykių tam tikru laiku. Nes kuo toliau, tuo labiau norisi žmonių, su kuriais galėtum kalbėti apie bet ką, o ne konkrečiai apie kažką. Nes užmuša tikslumu: faktais, skaičiais ir įvykiais. Arba tiesiog tylėti. Nes vis sunkiau apskritai viską pakęsti. Labai greitai pabosta, tampa neįdomu. Praradau pakantumą, kad ir kiek nedaug jo turėjau. Išsidirbinėjimo išvis nebegaliu pakęsti, kad ir kaip sunkiai bepakęsdavau anksčiau. Bijau, ilgainiui pradės matytis iš veido, o gal jau matosi? Gal čia ir yra “gerieji” tokios būsenos simptomai? Be to, reikia įdėti vis daugiau pastangų norint gerai atrodyti – net ir tai slegia, kad ir kaip stengtumeis į “paviršutiniškus” dalykus nekreipti dėmesio. Nes vis dar kasdien reikia “išeiti” ir “atrodyti”. Turbūt pirmas kartas gyvenime, kai pradedu gailėtis, kad dirbu ne kur nors buhalterijoje ar sandėlyje Ir įdėti vis daugiau pastangų norint išlikti sveikai, kas tampa sunkiu kasdieniu darbu, besitęsiančiu jau visą žiemą…

Ir visa tai tikriausiai dėl to, kad viskas labai sulėtėjo, o vis dar reikia prisiderinti prie to paties gyvenimo tempo, kaip ir anksčiau. Dėl to, kad didžiąją dalį dienos dienos praleidžiu darydama kažką, kas man dabar toli gražu nėra svarbiausia. Nepasitenkinimas dėl amžinojo “negaliu sau leisti” ir vis dar esančio “privalau”.

Nusibodo tvarkaraštis ir privalomoji programa. Tiesiog nieko neprivalėti daryti. Tiesiog nors vieną kartą gyvenime leisti sau daryti tai, ką noriu ir kas šauna į galvą. Ir kad niekas daugiau nerūpėtų, tik dabar svarbiausi man dalykai.

Kas tie žmonės, kuriuos noriu ir turėčiau pažinti? Tai tas pats: kas esu aš. Esminis klausimas. O dėl žmonių tai pasidarė smalsu ir įdomu. Manei, kad pažįsti, gyvenai kartu su jais visą tą laiką? Buvo apie ką kalbėti, bet nespėjau. Pagauti minties tą vakarą. Gal todėl, kad akys gaudė vaizdus? Priklausomybė.

Viskas tik trumpėja, kosminiais greičiais. Paskaičius Bo Haeng Sunim. Ir lektūra trumpėja. Ir dienos. Bandai siųsti savo laiškus kaip mintis apačion nuo tų kalnų, bet balažin kas gaunas… Nežinau. Dažnai nežinau. Nei kas tie žmonės, nei ką mes veikiam, bet norisi dažniau.

Žinoma, labai smagu kaip katinui saldžiai užmigti saulutėj, vienas iš geriausių jausmų ever… Bet grįžo škotiškas oras su daug debesų, kartu su juo – ir tikrumas, ryškios spalvos ir gaiva. Pasiilgau gerti arbatą kur nors verandoj lietui lyjant, tvirtų batų ir pasivaikščiojimų šiurenant lapus, pagrindinių paletės spalvų, megzti ir skaityti, vakarais deginti žvakes.

Kaip ir sakė Asta, rugsėjo pirmosios sindromas tikrai veikia, todėl užsirašiau į modelių konstravimo ir siuvimo kursus. Ir visa tai po pasižadėjimo šį vasarį, kad daugiau nieko nebestudijuosiu (nebent kokiuose kursuose…). Kaip visada, noriu daug ir iš karto. Teko rinktis iš meninio vertimo, fotografijos ir siuvimo. Pirmasis variantas – rimčiausias, bet po „tęstinių“ universiteto studijų dar nežymiai pykina, tai rimčiausias neatlaikė įdomiųjų konkurencijos. O ilgai svarsčius ties pastaraisiais dviem, nes abu lygiai tiek pat įdomūs, trečiasis nurungė antrajį dėl finansinio aspekto – įsigyti siuvimo mašiną pigiau, nei gerą skaitmeną.

Ir dar pašėlusiai didelis noras <…> į Škotijos salas.

O kol kas iš maloniųjų rūpesčių laukia lygintinos tibetietiškos maldos vėliavėlės ant lango, keletas naujintinų ir dažytinų baldų, kelios vis dar kraustytinos dėžės su neaiškiais sąsiuviniais iš mokyklos ir universiteto laikų, kurių Niekas neleidžia išmesti (blogas tas Niekas, oj pykstu aš ant jo už tą kaupimą…).

Vasara buvo gera, dar tikiuosi pagauti ją už uodegos keliais gražiais rudens savaitgaliais. Tiek visko vyko ir taip smagiai, kad pavyko atsijungti ir pailsėti net neišvažiavus iš Lietuvos.

Susikaupimas ir kantrybė rudenį.

Susipynė viskas. Sapnai į sluoksnius, jausmai į miglą, dainos į dainų dainas dainų dainas daug daug žodžių  ir natų. Dar iš kaimo atskamba, įsiėdusi ir giliai įlindusi, nes man patinka būti kitokiai <…> “nei jie”. Gera daina, net jei pastarosios frazės nebėra, net jei nieko nepasakyta. Kvepiančios ilgos liepos naktys su vynu primena laikus, kai galėjome nemiegoti visą parą.

Nauji žmonės, kas labai smagu, nes ir jie kitokie. Nematau jų kas antrą vakarą „ten pat”, susitinkame labai retai ir gerai. Ir senieji, kai sutinki po 10 metų ir pasako „išvažiuoju”. Kai supranti, kad kažkada seniai turėjai vieną draugą, tik vieną visiškai kitokį nei tu ir idealiai tinkantį tau, ir dar blogiau, kai supranti, kad visuomet jis buvo toks vienintelis. Lieka virtuali pilnatvė ir didelė laimė, kai žinai, kad vis dėlto kažkada ją patyrei.

Vėl kosminis ilgesys, Londono kapinės geriausiai tai atspindi, kai nežinai ilgiesi ko. Niekaip negaliu suprasti, kas tai. Atrodo, teks panerti giliau, bet dar nemoku. Sunkiausia atsipalaiduoti ir pasiduoti. Plaukti ir minkštai kristi.

Gal ten atsidūrus pavyktų ir giliau išgyventi įvairias emocijas? Nes pastaruoju metu viskas kaip per vatą. Apsauga nieko nepraleidžia. Jausmų parazitams nevalia prasiskverbti, joks užkratas nepateks į sterilią aplinką. Ir vienok, sterilu kaip ligoninėje. Ilgainiui nuo pieniškai baltų sieninių plytelių ima švelniai supti ir šiek tiek pykinti.

Ir dar labai trūksta veiklos, ko nors tokio gražaus ir šviesaus. Tik didelės akys į save ir tuščias žvilgsnis į niekur, stengiantis išsivalyti ir pagaliau TAI įžvelgti. Švaru, bet gal dar nepakankamai? Tai kur tas slenkstis, už jo <…>? Bet tam, kad pamatyčiau, teks vėl pradėti nuo pradžių.

Kodėl, o kodėl taip išdavikiškai išlenda sapnuose?! Tylut tylutėliai, lyg niekur nieko… Visiškai tobulai, prie baro, Poetas (!) pilsto gėrimus (šampanas ta proga, tikra šventė) ir nori, kad tai sustingtų ir nesibaigtų. Tobulas laimės pojūtis ir netikėtai Jis su skambaliukų kepure vėl šaiposi išlindęs iš už kampo. Tai nesąžininga, aš tik norėjau niekam netrukdyti. Ir nieko negalvoti. Ir nesąžininga, kad dabar. Juk buvo taip seniai…

Užmigęs protas gimdo pabaisas… Gyvenu kreivų veidrodžių karalystėj. Kaip galiu kitiems vertėjauti ir aiškinti, kas yra kas, kai pati viską matau kreivai?! Tų žmonių, su kuriais esu ir kuriuos sapnuoju, išties nė nėra. Yra visai kiti.

Pavasarinė šyzaaa… Tai jau ketvirtas pavasaris, kai diagnozės simptomai pasireiškia visu gražumu. Nors tiesą sakant, viskas prasidėjo truputį anksčiau, kai manęs čia nebuvo, o viską valdė šachmatai. Jie puikiai atspindi diagnozę. Nors Dr. Hausas įkrėstų man gerai beržinės košės ir visos nesąmonės tuomi pasibaigtų

Smegenis susuko ta Čiurlionio lietuviškų miškų žalia. Ta Čiurlionio žalia, ji tokia labai savotiška. Ir dar melancholiška  be proto. Puikiai tinka į visą šitą gražią kompaniją. Dabar tik klausimas, ar dar bereikia miško žalumos fotografijų, ar iki pilnos laimės tik to ir tetrūko?! Jos jau padarytos, dabar tai tik valios klausimas. Blyn, net google šiandien vaiskiai žalias miško vaizdelis - a, Žemės diena… Oi, kaip viskas baisu!

Apskritai viskas yra valios klausimas, bet kaip matau, kaip tik jos padariniai dabar ir lenda. Pastaruoju metu beveik visos situacijos yra tokios, kad išeitis lieka tik viena, nes neturiu kito pasirinkimo. Betgi baisu, kad skaudės. Žinoma, dar galėtų būti ir kita išeitis, bet netgi mano valia nėra tokia stipri.

Niekas neaiškėja. Šampanas, tylus buvimas, „bondiška” reklama prabangiam lėktuve su beprotiškai gražiais žmonėm ir tas pasiutusiai viską apimantis laimės pojūtis. Ryt lyg tyčia einu į Gojos Kapričus LDM. Nesu tikra, ar kas taps aiškiau.

Klausausi „Mumford & Sons”, dabar jie man geriausi pavasario šaukliai. Sunkiausias laikas jau atėjo. Kai reikia pereiti. Ir sulaukti. Dabar kaip niekad metuose ir kaip visad pavasarį esu pasiilgusi šilto vėjo ir gėlių. Įsisukančio po apykakle bėgant per Žaliąjį tiltą su glėbiu tulpių, kaip tą pavasarį. Et, kaip gera buvo, vis prisimenu tą jausmą kaip vieną iš geriausių per pastaruosius 3 metus… Brr, kaip ilgai. Beveik 9 metai prabėgo kaip viena diena ir norisi dar daugiau ir kad viskas taip nepastebimai, džiugiai ir lengvai eitųsi… Ir kaip ilgai berods trunka tie 2 ar 3 metai, kai atradau tą pavasarinį jausmą, kankina tas nerimas kiekvieną kartą.

Nerimas, nes nežinai, koks Jį pasitiksi, kai jau sulauksi. Jis paprastai iškrečia nors vieną pastebimą staigmeną, o kiek dar slaptų turi paruošęs… Taip viską supainioja, kad nebežinai, kur ir dėtis. Kai kas pasakytų, kad pasitik tu Jį atvira širdim ir tuščia galva, ale kad vis baisiau darosi kaskart… Toks jausmas, kad turi stebėti ir saugotis tykojant tavęs už kampo, nes išlenda ir šaiposi vaiposi iš tavęs, iškišęs liežuvį. Taip ir norisi pasakyti - užsičiaupk, nes peršalsi

Susuks galvą, tai faktas. Ak, kaip kaskart kyla pagunda tam pasiduoti :) O šiltos tulpių spalvos gydo viską, ką reikia ir ko nereikia, jų niekada nebus per daug. Vien jau dėl to norėčiau būti gimusi pavasarį! Pirksiu jas ir merksiu, fotografuosiu ir piešiu, ir viską darysiu, kad tik jos kuo ilgiau liktų!

Nors nubėgus ten nieko ir nerandi, bet vis tik gražus tas miražas dykumoje… Tikiuosi, kai rudenį ją pamatysiu, suprasiu ką nors daugiau apie ją ir miražus. Ak, ir dar gali išsipildyti sena svajonė ir sapnas apie daug skanių apelsinų vienoje vietoje. Betgi žinote, aš Jums sakiau, kad oranžinė gerai dera su mėlyna. Pvz. apelsinai su ryškiai mėlynu dangumi :) Tikiuosi, kad viską ten rasiu, o vėjas bus savo vietoje, kad ir kaip neįtikimai tai skambėtų.

O dar pasiilgau bambukų ir žalios spalvos, ir minkštų samanų su tarsi jose išpieštomis smilgelėmis. Smagu, kad jau greitai turėsiu jų paveikslėlius ant sienos ten, kur visiems norėsis sugrįžti. Jau greitai greitutėliai, kaip sakė. Su apelsinais kvepiančiu vėju pakils žiedlapiai ir dar labiau į pietus, ten kur išdegęs smėlis.

Einu varpams skambant su diplomu, vaistais, naujais papuošalais kišenėj pro Svetovo Ducho ir keistai jaučiuosi, paprastai mano diena ne tokia. Tik išsimušus iš ritmo patenku į tokius „paveikslus”, kurie kitiems yra kasdienybė. Ne tokia - tai ne todėl, kad nenorėčiau. Tiesiog privalau atlikti vienokius ar kitokius formalius dalykus. Sėdėti ten ir ten, tada ir tada.

Buvo kaip tik praeita savaitė, kai senieji metai ėmė virsti į naujuosius. Pasitikau juos užbaigusi mokslus, pradėjusi buto remontą, praradusi dalelę savasties, išsiskyrusi su slogučiu, sulaukusi gražaus pasiūlymo, silpnesne sveikata, stipresne valia, didesne kantrybe, su mažiau kitų ir daugiau savęs.

Kalbuosi su esančiais, su išėjusiais ir su tais, kurių niekada nebuvo.

Kalbuos su jais, kad galėčiau iškalbėti viską, kas guli giliai. Kas šimtą kartų turi būti iškalbėta, kad išnyktų. Kad galėčiau atsisveikinti, legva širdim paleisti. Kas tarsi kirminėlis tyliai graužia.

Tam reikia atstumo, grįžimo į save. Susikaupiu ir neriu gylyn, kur nebijau sugrįžti. Privalau nebijoti. Nes turi likti tik tiesa. Tik tiesos mintys, jausmai ir poelgiai. Grynuoliai, kiek tai priklauso nuo manęs. Ir jei viską darau sąžiningai ir nesislapstydama, dažniausiai tai pavyksta.

(…)

Nebijoti prisipažinti sau, garsiai kitiems ir paleisti laivelį į marias tyliai šnarant nedrėms.

Žvelgti tiesiai, aukštai pakelta galva ir nieko nebijoti.

O toliau vėjas dažniausiai pats viską sutvarko.